tupyčia

×tupyčià sf. (2) Aps, Pls, tùpyčia (1) Kb, Al, Rk 1. žr. tupica 1: Paimk tùpyčią ir išguryk ledą, kad nebūtų slidu Prl. Tupyčià kuino neažtašysi LzŽ. 2. scom. Prng, Dkšt, Ds kas nerangus, neskubus, mėgstantis pasėdėti: Ką ten jis padirbs – tupyčià Slk. Senis, rodos, dar ir tvirtas turėtų būt, bet toks tupyčià, toks lomas, maumas, nieko nedirba Rk. | Tu įsigijai tupỹčią arklį Slk.